Apie improvizaciją kruize
Dora Žibaitė
10/28/20263 min read
Dažnai keiksnojame realybę kaip nuobodžią, nepalankią, netgi žiaurią, nes jei jau sakome „čia realybė“, suprask, ji niekada neatitiks mūsų norų, turėsime elgtis per prievartą ar išsižadėti savęs, nes juk REIKIA prisitaikyti prie REALYBĖS. Todėl bėgame į fantazijas, svajojame apie geresnę ateitį ar nuolat keičiame gyvenimo būdą, tačiau vis tiek atsiduriame ten pat.
Kaip žmogus, Klaipėdoje pragyvenęs daugiau nei trisdešimt metų, su keliais inkliuzais užsienyje, Vilniuje ir Kaune, turiu ilgą santykių su miestu istoriją. Ji prasidėjo nuo visiško eskapizmo, kuris kilo būtent iš nepasitenkinimo esama padėtimi: Klaipėdoje žmonės būdavo uždari, veiklos, apie kurias svajojau, dar nevyko, gyvenimas gatvėse vos ruseno.
Improvizaciją atradau prieš trejus metus, o jei taip visai sąžiningai – dar pradinėse klasėse, kai su teatro būreliu mėgdžiodavome „Pagauk kampą“. O dabar ją galima rasti ir Klaipėdoje, klube, kuris taip ir vadinasi – „IMPRO Klaipėda“. Renkamės kiekvieną sekmadienį.
Klaipėdoje improvizacija vis dar žengia pirmuosius žingsnius. „IMPRO Klaipėdai“ kovą suėjo dveji metukai, o šių metų pradžioje iš naujo atsidarė „JEIGU improvizacijų studija“, taigi galime teisėtai sakyti, kad klaipėdiečiai improvizuoti nepratę, tačiau sėkmingai pratinasi. O improvizuoti tikrai gali visi.
Susirinkę sekmadienį į mūsų jaukią ir šviesią sporto salikę, žmonės tampa lyg nesavi. Jie pradeda šūkauti ir visaip šokinėti po erdvę, dainuoti, nors visada manė, kad dainuoti nemoka, jie sako kalbas lyg būtų ciceronai, ką tik nužengę iš Senovės Romos rampų, ir visaip elgiasi kaip vaikai. Atrodo, lyg jiems būtų išaugę sparnai.
Atsimenu, kai pirmą kartą po 15 metų pabandžiau improvizuoti, man nutirpo kojos. Visų akivaizdoje sušvilpiau ir treptelėjau – tai ir buvo visa mano improvizacija. Širdis kalatojosi kaip patrakusi, rankos drebėjo.
Improvizuoti reiškia prarasti kontrolę. Tai reiškia leisti sau riziką klysti, apsikvailinti. O tai kyla iš vertinimo baimės – bijome, kad mus vertins ir... nuvertins. Galbūt pasmerks. Prarandame garantijas. Nors, kita vertus, niekada jų ir neturėjome.
Įprastai gyvenime iš mūsų tikimasi, kad būsime struktūruoti, tikslūs, protingi, reprezentatyvūs. Darbe nėra vertinamos klaidos, visuomenėje egzistuoja netinkamos emocijos. Ir, atrodo, tik savo bendraminčių ratelyje galime būti savimi.
Įsivaizduokime, kad realybė – tai krantas, o kruizas – būdas pabėgti. Žinoma, tik laikinai. Kruizas turi pradžią ir pabaigą, o kontrolė jame – tik iliuzija. Tolstame nuo kranto, tačiau galutinis taškas – vis tiek tas pats krantas. Vienaip ar kitaip galiausiai grįžtame į jį.
Yra toks senas filmas „Pabėgimas iš Šoušenko“, kuriame pagrindinis veikėjas, gyvenęs nelaimingoje santuokoje, buvo neteisingai nuteistas kalėti už savo žmonos nužudymą, ir 18 metų kasė tunelį, kad galėtų pabėgti iš kalėjimo. Per tuos 18 metų susikūrė naują tapatybę, o ištrūkęs į laisvę džiaugėsi nauju gyvenimu kito žmogaus vardu.
Neabejoju, kad ne vienas esame pasvajoję išvykti į kokią ilgą kelionę, kad galėtume pabėgti iš „kalėjimo“, tai yra nuo to slegiančio jausmo, kad nesame savo gyvenimo šeimininkai, kad mūsų norai nesvarbūs, kaip vaikystėje, kai tėvai ar seneliai liepdavo autis batus, kurių nekentėme. Galvojome, kad jeigu tik būtume kitas žmogus kitoje vietoje kitu laiku, viskas pasikeistų.
Nuobodi ta Klaipėda ir žmonės čia susivaržę, ar ne? Neseniai buvo atliktas tyrimas apie Klaipėdos kultūrinį gyvenimą ir jame išsiaiškinta, kad klaipėdiečiai nelabai linkę eiti į kultūrinius renginius, labiau juos traukia į gamtą, prie jūros. Arba į „Akropolį“. O dažniausiai jie net nepalieka savo rajono.
Kad jauni žmonės nori išvykti, manau, tai normalu. Bet tai nesusiję su Klaipėda, tai susiję su jauno žmogaus noru išeiti į pasaulį ir patirti gyvenimą. O kaip tie, kurie nepatenkinti savo realybėje-kalėjime svajoja apie kruizą?
Jeigu improvizuodamas scenoje sakai vien „ne“ ir nesiklausai savo partnerio, vaidinimas greičiausiai nepavyks. Improvizacijoje svarbu sakyti „taip, ir...“ ir išlikti pozityviam. Tada veiksmas sėkmingai vystosi, na, ir tiesiog smagu žiūrėti vaidinimą.
Panašiai ir su tuo krantu. Atsipalaiduojame ant kranto, kai paleidžiame kontrolę, nebesipriešiname, nebekovojame ir suvokiame, kad ta realybė, kurioje gyvenome prieš savo norą, yra visai kitokia, nei manėme – ji arčiau to, kas iš tikrųjų esame.