Ir pradžioje buvo žodis...

Šiandien buvau kūrybinio rašymo dirbtuvėse. Vedė tokia moteris Aldona Tuur (su dviem taškiukais virš „u“). Ji daug metų dirba žurnaliste, redaktore, veda kūrybinio rašymo kursus. Tik nepapasakojo, iš kur kilęs jos vyras. Gal estas?

Dirbuvės buvo labai įdomios. Numesiu akmenį į Gabrielės Labanauskaitės daržą, kad pas Aldoną radau gerokai daugiau turinio. Prasmingą struktūrą, kuri susilieja į visumą, įdomius pratimus, susijusius su teorija. Teorija man nebuvo nauja (cho cho cho, kokia aš pagyrūnė), tačiau buvo smagu patirti užsiėmimų dermę.

Labiausiai man vis dėlto įstrigo mintis, kad gyveno tokia Natalli Goldberg, žymi kūrybinio rašymo teoretikė ir praktikė, maža to, budistė, ir sugalvojo ji kiekvieną dieną rašyti, o iš to, ką parašo, kaip motinos pieną su traukikliu ištraukti visa, kas tuose kasdieniuose tekstuose geriausia.

Tuo tarpu aš jau penkerius metus rašau dienoraščius. Į sąsiuvinius. Tie sąsiuviniai pas mane dulka spintoj aukštai užkelti ant lentynos, aš jų nei atsiverčiu, nei jie man rūpi, nei aš įskaityčiau savo rašto.

Su Daliuta (sena drauge ir buvusia ilgamete kaimyne) šiandien kalbėjomės, kad tie dienoraščiai būna pernelyg chaotiški. Tu taip į juos įsmengi, kad, atrodo, skradžiai žemę prapuolei, paskendai savo fantazijose. Nieko tikro, nieko reikalingo, tik mintys galvą išūžia ir nebematai šviesos tunelio gale.

Taigi pasiliekam šiukšlinę šiukšlinėje ir kuriam gėrį, grožį ir tiesą. Kuriam gyvenimą švaraštyje.

Taip ir atsirado ši interneto svetainė ir šis tinklaraštis. Taip Dora Žibaitė išeina į žmones.