Kaip gavau darbą komunikacijoje

Mintis apie darbą komunikacijoje man kilo 2019 metais.

Tada gyvenau Barselonoje la vida loca ir pirmą kartą pradėjau skelbti savo tekstus viešai.

Norėjau darbo, kuriame reikėtų rašyti. Tai buvo drąsi svajonė, nes tuomet toks darbas, atrodė, neegzistavo – nieko nežinojau apie rašytojų darbo rinką ir šiaip maniau, kad iš rašymo neįmanoma užsidirbti.

Žodis „neįmanoma“ kartais praverčia, o kartais ne. Praverčia, kai pripažindamas negalimybę ją paleidi ir susikoncentruoji į tai, kas įmanoma, kas įgyvendinama, ir tokiu būdu sutaupai energijos. Nepraverčia, kai dėl tikėjimo stokos atsisakai to, kas įmanoma. Maža to, kas gražu, gera ir teisinga.

Barselonoje, prirašiusi pluoštą kūrybinių tekstų sau ir draugams, nusprendžiau, kad reikia įgyti profesinės patirties. Tuomet svajojau likti Barselonoje ir naiviai tikėjausi dirbdama ten tęsti savo la vida loca, kuris mane sužavėjo dėl akimirkos džiaugsmo ir žmonių bendrystės. Tikėjausi vėl išvysti draugus, pasilikti su savo tuomete meile (apie tai kitą kartą) ir džiaugtis ispaniška saule. Tačiau man reikėjo darbo patirties.

Ir vis dėlto darbo tada dar neieškojau. Pritrūko drąsos, pasitikėjimo savimi. Galvojau, kur mane priims be patirties? Taigi išvažiavau savanoriauti į Čekiją jaunimo informacijos centre, kuriame buvau atsakinga už turinio kūrimą ir renginių organizavimą.

Nesakyčiau, kad Čekija buvo klaida. Kad apskritai visi tie šešeri metai – klaida. Gyvenime nėra klaidų, tik pamokos. Po Čekijos vis dar nedrįsau ieškoti apmokamo darbo ir įstojau į žurnalistikos magistrą. O po magistro laukė pusantrų metų bibliotekoje dirbant tai, kas visai nesusiję su rašymu, ir dar vieneri metai bevaisių darbo paieškų išėjus iš bibliotekos.

Kaip supratote, mintis gyventi la vida loca Barselonoje išgaravo. Per tuos trejus mokymosi metus, savanoriaujant užsienyje ir studijuojant Lietuvoje, pasikeičiau ne tik aš, bet ir mano svajonės. Likau gyventi Klaipėdoje ne iš būtinybės, o todėl, kad NORIU.

Darbą komunikacijoje gavau tik šiais metais. Tik šiais metais jaučiu, kad aš GALIU. Kad nesu nepakankama. Kad man nebereikia pereiti dešimt etapų, kol būsiu VERTA. Visi šie dalykai apie vertę ir galią yra kompleksiški ir sudėtingi – jiems paaiškinti reikėtų daugiau pastraipų, daugiau tekstų. Tačiau darbas komunikacijoje pas mane atėjo tik dabar, po šešerių metų nuo to laiko, kai mano širdis šiai minčiai suteikė gyvybę.

Branda man užtruko labai ilgai. Tiek saugojausi gyvenimo, kad nenorėjau gyventi (tik perkeltine prasme). Bijojau skausmo. O skausmas juk yra vienintelis tikras mokytojas.

Apie visa kita – kituose įrašuose.